Šimtmečio Baltoween Berlyne – tiltas tarp Lietuvos ir pasaulio

Straipsnis paskelbtas www.delfi.lt svetainėje.
Daugiau nuotraukų iš renginio čia.
Autorė: Ieva Matulaitytė


Vokietijos lietuvių jaunimo sąjungos organizuojamoje kasmetinėje Baltoweeno šventėje (spalio 29 – lapkričio 1 d. Berlyne) dalyvavau pirmą kartą. Renginio sūkuryje atsidūriau netikėtai, nors užsienio lietuvių jaunimo bendruomenių renginiai man nėra svetimi. Metai, praleisti tiek Anglijoje, tiek Švedijoje, leido prisiliesti prie skirtingų bendruomenių, tad nuoširdžiai galiu pasakyti, kad nesu buvusi ar mačiusi kažko net truputėlį panašaus. Labiausiai mane nustebino tai, kad žmonės atkeliavo 600 kilometrų, kai kurie ir su mažais pagrandukais ant rankų.Tai stebino, nes reta lietuvių bendruomenė pasaulyje apima daugiau nei vieną miestą. Man tai buvo pats gražiausiais Lietuvos šimtmečio minėjimas – matyti bendruomenę tausojančią ir auginančią savo šaknis, visai kaip dipukų pasakojimuose apie okupacijos metus.

Tie 600 kilometrų simbolizuoja, kad mums, lietuviams, kad ir kur mes bebūtume – ar Vokietijoje, ar tolimoje Argentinoje – mūsų šaknys ir bendruomenė yra svarbūs. Ir kad didžiavimasis ir lietuvybės šventimas nėra vien tautinių šokių šokimas ar sutartinių dainavimas rate. Tai – šventimas žmonių, kuriuos laikome savais, kurie tiek gimtoje žemėje, tiek už jos ribų kalba širdimi – inovacijomis, mokslu, menais – rodydami skirtingus atspalvius šalies, kuri kitataučiams yra tolima ir nepažįstama. Manau, šis Šimtmečio baltoweenas buvo odė būtent tiems žmonėms, kurie tampa tiltais tarp mūsų mažos šalies ir pasaulio, ir tik todėl, kad jie kvėpuoja savo veikla ir noru augti.

Julija Goyd, fotografė: Greta Janulytė

Fotomenininkė Julija Goyd yra vienas tų magiškųjų tiltų per menų pasaulį. Asmeniškai buvau pakerėta jos darbų, jų tikrumo, trapumo ir nepakartojamo jos gebėjimo matyti ir perteikti spalvas. Jos parodos atidarymas penktadienio, spalio 30-osios, vakarą buvo nuostabus įvadas į renginį, kaip ir diskusija „100 metų Baltijos šalims: brolystė, partnerystė ar konkurencija?“ ketvirtadienį Lietuvos ambasadoje Berlyne. Šios dvi mažos įžangos puikiai davė suprasti, kad Baltoweenas suksis apie dvi ašis: praktinę-politinę ir kūrybinę. Iš pirmo žvilgsnio jos galbūt gali atrodyti labai toli viena nuo kitos, nors iš tiesų viena be kitos negali.

Nors visą penktadienį lijo, ir rodės, kad saulės Berlynas dar ilgai nematys, šeštadienio rytas vis dėlto sugebėjo nustebinti. Berlyno klubas „Panke“, kurio sienas ir papuošė Julijos Goyd darbai bei kur vyko visa šeštadienio programa, dienos šviesoje atrodė kitaip nei vakarą prieš tai: įėjimas į „Panke“ buvo nuklijuotas lipdukais, tarp kurių, keista, buvo galima rasti ne vienos lietuviškos grupės pėdsaką. Pasirodo, klubui vadovauja lietuviai, nors vakarą prieš tai vargu, ar būčiau taip pagalvojusi, nes vieta alsavo Berlynu ir jo žmonėmis. Tuo metu pagalvojau, kaip gera žinoti, kad visur pasaulyje yra vietų, kurios yra taip susiliejusios su miestais, kuriose jos įsikūrusios, kad tampa neatsiejama tų miestų identito dalimi, bet kartu atneša kažką savito, naujo ir tampa dar vienu tiltu tarp skirtingų kultūrų ir leidžia pažinti, kalbėtis bei atrasti kažką naujo abiems pusėms.

Julija Goyd ir Ieva Matulaitytė, fotografė: Greta Janulytė

Grįžtant prie Baltoweeno programos, pirmasis pokalbis vyko tarp Julijos Goyd ir manęs, paprašytos būti pokalbio moderatore. Tikriausiai todėl, kad buvau šio proceso dalimi, man yra beveik neįmanoma išlikti objektyvia. Ir nemanau, kad šiuo atveju tai yra blogai – Julija nuo pirmųjų sakinių užbūrė savo atvirumu bei paprastumu, ir tikrai ne mane vieną. Ne kiekvienas pasiryžtų be užuolankų ir rožinių akinių kalbėti su auditorija apie tai, kad kūryba yra darbas, ir jos menas yra įmanomas tik todėl, kad ji laikosi griežtos disciplinos. Manau, kartais sunku pabėgti nuo stereotipų, kuriuos susikuriame galvodami apie menininkus, jų privalomą gyvenimo palydovą bohemą ir kūrybą kaip egzistenciją, o ne darbą. Julija padėjo laužyti tuos steriotipus, taip pat primindama, kad ką reiškia būti lietuviu menininku Berlyne – ir tikriausiai bet kurioje kitoje svetimos šalies sostinėje -, yra labai indvidualu. Tad tikriausiai nereikėtų surašyti visų lietuvių menininkų užsienyje į vieną formulės eilute, o labiau mums visiems mokytis tiek rašyti, tiek suprasti daugiau formulių nei vieną, net jei gerai pažįstamą ir todėl, atrodo, teisingą.

Julijos darbai klausia žiūrovo: kas yra erotiškumas? Ir iš tiesų, ką erotika reiškia mums? Ar noriai apie tai kalbame? Julija mano, kad erotiškumas – tai būsena, ir ji tikisi atrasti būdą, kaip tai išreikšti fotografijos būdu, nerodant žmogaus kūno. Unikalu tai, kad Julija nesiekia įtikinti savo darbais, ji dalinasi savo pasauliu, nes jai to reikia, ji nevargina žiūrovo savo darbų pavadinimais ir aprašymais, bet veikiau pakviečia jį dialogui su jos menu.

Vido Bareikio dirbtuvėse, fotografė: Greta Janulytė

Manau, ši mintis labai artima lietuvių bendruomenėms aplink pasaulį ir galbūt labiausiai švenčiama šimtmečio proga – tai bendruomenių gebėjimas tapti vieta dialogui, kalbėjimui apie tai, kas yra lietuvybė, kodėl ir ar išvis ji yra svarbi. Tai, ką nuveikia bendruomenės, yra svarbu, o Baltoweenas tampa tos svarbos išraiška vien todėl, kad tam yra poreikis. Poreikis kurti, dalintis ir tausoti savo bendruomenę, nors ir būnant labai toli nuo gimtųjų namų. Šį poreikio fenomeną labai gražiai paaiškino Vidas Bareikis savo kūrybinių dirbtuvių metu. Pagal jį, žmonės kuria todėl, kad privalo išreikšti, kas jų viduje, ir nori tuo dalintis, ir visai nesvarbu, ar tai bus suprasta, ar sulauks kitų dėmesio, ar ne, svarbiausia, kad kuriantis žmogus tuo gyvena.

Eglė Paukštelytė, fotografė: Greta Janulytė

Baltoweene buvo akivaizdu, kad poreikis Lietuvai yra visų širdyse, taip pat, kad yra daug skirtingų būdų jį išpildyti. Tai atsispindėjo šimtmečio inovacijų pokalbiuose su kūrybinių technologijų akademijos bit&Byte atstove Berlyne Egle Paukštelyte ir aplikacijos šunų dresavimui DOGO kūrėjais Tadu ir Rasa Žiemiais. Eglė sugebėjo įtraukti į visai man nepažįstamą technologijų pasaulį ir priversti juo patikėti, nes spinduliavo nepaprastu užsidegimu išmokyti kiekvieną vaiką programuoti bei kūrybingai naudoti informacines technologijas. DOGO komanda ne tik buvo nuostabus atradimas visiems gyvūnų mylėtojams, bet ir pasidalino savo startuolio kūrimo ir augimo paslaptimis atviroje pasaulio, bet konservatyvioje Vokietijos verslo aplinkoje.

Vidas Bareikis ir VBgang, fotografė: Greta Janulytė

Diena pasibaigė Vido Bareikio bei jo grupės koncertu, ir buvo išties sunku patikėti, kad scenoje – tas pats žmogus, kuris antroje kūrybinių dirbtuvių dalyje privertė visus pusvalandį pasikalbėti su tašku sienoje, ar su kuriuo praeitą vakarą teko stovėti ligoninės koridoriuje bandant surasti, kas galėtų apžiūrėti jo skaudančią ausį. Tai, kad skaudanti ausis netapo opia problema priminė, kad bendruomenės geba suvaldyti ir labai keblias situacijas, na, o Bareikis užbūrė ne vien savo sceniniu įvaizdžiu, energija, bet ir santykiu su grupe: kiekvieno jos nario akys spindėjo, kalbant apie darbą drauge ir muziką. Visą grupę vienijanti ugnis buvo pats gražiausias to kūrybinio poreikio, apie kurį Bareikis kalbėjo dirbtuvių metu, įrodymas. O užkurtas vakarėlis tęsėsi su DJ Genys bei DJ Zank Frappa.

Negalėjau sustoti galvoti, kad mes ne vien švenčiame istoriją, mes kartu ją rašome. Mūsų kultūra klesti, ar per mokslinius atradimus, technines inovacijas, ar per meninę išraišką. Mes nesustodami augame ir švenčiame, kad pagaliau praėjus šimtui metų, apjuostų tiek priespaudos, tiek laisvės kaspinais, pagaliau išmokome džiaugtis ir puoselėti savo identitetą, įvairiapusį ir skirtingą, ir būtent todėl galintį tiesti tiek daug tiltų į tiek skirtingų krypčių.

Tai pat noriu organizatorių vardu padėkoti Vokietijos lietuvių bendruomenei bei Lietuvių fondui (JAV) už finansinę paramą, visiems lektoriams už dalyvavimą, Lietuvos Respublikos ambasadai Vokietijoje ir klubui „Panke”, kurie mus priėmė, Gretai Janulytei ir Vyteniui Sakalauskui už fotografijas, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkei Daliai Henke už apsilankymą ir logistinę pagalbą, bei Petrui Tolevičiui ir Vytautui Stundžiai už instrumentų skolinimą ir gabenimą. Ir, žinoma, didelis ačiū visiems dalyviams – be jūsų niekas nebūtų įmanoma!